Pastarnokas (Pastinaca sativa) — skėtinių šeimos dvimetis augalas. Iš sėklų pirmais metais išauga mažai šakota verpstiška šaknis, pilkšvai baltu minkštimu. Šaknis turi savitą kvapą ir skonį. Antraisiais metais išauga 50—150 cm žiedo ūglis. Lapai plunksniškai suskaldyti, žiedai susitelkę skėčiais, vaisiai apvaliai elipsiški, gelsvai rudi. Trinamos sėklos skleidžia savitą kvapą. Nenustatyta, ar pastarnokas buvo žinomas senovėje, tačiau Europoje jį jau žinojo VIII a. pabaigoje—IX a. pradžioje. Kaip kultūrinis pašarinis augalas ir daržove pastarnokas daržuose buvo auginamas dar XVIII a. Šiuo metu pastarnokas auginamas visuose mūsų šalies rajonuose, išskyrus šiaurinius, daržuose. Pastarnoko šaknys vartojamos namų kulinarijoje ir konservų pramonėje. Pastarnoku galima šerti gyvulius, tačiau šiam reikalui jie beveik neauginami. Skoniu pastarnokas panašus į petražolę ar salierą. Jo kaip aromatinio prieskonio vertė priklauso nuo eterinio aliejaus (iki 0,35%). Be to, jame yra daug vitamino C, vitaminų B1 ir B2, angliavandenių, baltymų, mineralinių medžiagų. Pastarnoko vaisiuose yra flavono junginių, furokumarinų ir kitų fiziologiškai aktyvių medžiagų. Vaisiuose eterinio aliejaus žymiai daugiau negu žolėje ir šaknyse. Pastarnoko derlių reikia imti atsargiai. Jei pastarnokus liesime .drėgna ranka, gali prasidėti rankų odos uždegimas, galima odą nudeginti. Matyt, dermatitus sukelia furokumarinas ir kitos eterinio aliejaus medžiagos. Oda pažeidžiama tik paveikus ją saulės spinduliais ir paprastai blondinams. Liaudyje pastarnokas vertinamas dėl to, kad jis žadina apetitą ir gerina virškinimą, ypač sergant skrandžio diegliais. Apetitui gerinti, nusilpus organizmui ir sveikstant po ligų, labai nualinusių organizmą, patariama gerti 4 kartus per dieną prieš valgį po 1/41/3 stiklinės antpilo (su cukrumi, medumi). Antpilui imama 2 valgomieji šaukštai smulkintų šaknų ir 1 stiklinė verdančio vandens. Neretai pastarnokas vartojamas kaip šlapimą varantis, spazmolitinis ir skausmą mažinantis vaistas, atsiradus inkstuose ir šlapimo pūslėje smėlio ir akmenų, nuo vandenės ir kai kurių ginekologinių ligų. Pastarnoko nuoviras geriamas peršalus kosuliui švelninti bei skrepliavimui lengvinti. Nuovirui imama 1 arbatinis šaukštelis smulkintų šaknų stiklinei vandens (verdama 15 min), geriama po 1 valgomąjį šaukštą 4—6 kartus per dieną. Tokiomis pat dozėmis geriami smulkintų lapų (1—1,5 valgomojo šaukšto lapų stiklinei vandens) ar smulkintų vaisiukų (1/2 arbatinio šaukštelio vaisių 2 stiklinėms vandens) nuovirai. Charkovo mokslinio tyrimo cheminės farmacijos institute iš pastarnoko sėklų pagamintas furokumarino preparatas — pastinacinas. Jis nestipriai spazmolitiškai veikia kraujagysles, ypač širdies, atpalaiduoja žarnyno lygiuosius raumenis, ramina centrinę nervų sistemą. Pastinacinu gydoma stenokardija, dažniausiai sergančių koronariniu nepakankamumu ir neurozėmis su koronarinių kraujagyslių spazmų požymiais. Tokiais atvejais 3—4 kartus per dieną geriama po 1 tabletę preparato (0,02 g). Gydymo kursas trunka 2—4 savaites, tačiau ligonių būklė pagerėja jau po, kelių dienų. . Iš pastarnoko vaisių gaminamas dar vienas gydomasis preparatas — beroksanas. Jis yra dviejų furokumarinų — ksantoksino ir bergapteno — mišinys. Beroksanu gydomos odos ligos: baltmė ir lizdinis plikimas. Preparato gydomasis veikimas priklauso nuo to, kad furokumarinai sensibilizuoja odą saulės spindulių poveikiui (padidina jos jautrumą šviesai) ir stimuliuoja pigmento melanino susidarymą. Sergant baltme, geriamos beroksalotabletės ir nepigmentuotos odos vietos tepamos preparato tirpalu pažeistos odos vietos švitinamos ultravioletiniais spinduliais (pagal specialią metodiką). Vasarą vietoj gyvsidabrio kvarco lemposšvitinama saulės spinduliais. Beroksanu gydoma ilgai — keliskursus.