|
 Užgavėnės - paskutinė mėsėdžio diena. Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus ir stiprus. Todėl tą dieną valgoma net dvylika kartų. Svarbiausias apeiginis Užgavėnių valgis - blynai, siejami su atgimstančia Saule, kuri skelbia artėjantį pavasarį.
Tačiau, laikui bėgant, tradicijos blėsta: Užgavėnių šventei būdingos persirengėlių eitynės vis labiau įsitvirtina lapkričio 1 d., amerikiečiams švenčiant Hellowyn‘ą. Užgavėnių dieną Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse vis rečiau galima pamatyti vaikščiojančius persirengėlius, prašančius išmaldos. Ironiška, bet, pažvelgus už lango, kartais nėra ko varyti – nebėra žiemos kieme, ji pirma pasiskubina išbėgti, nors ir vėl ji bet kada gali netikėtai pasirodyti – kad ir Velykų rytą. Ne išimtis ir Užgavėnių patiekalai, kuriuos linkstama pamiršti, nustumti į šalį. Turbūt nemaža dalis lietuvaičių tą dieną mieliau užsuka į greito maitinimo restoraną užuot namie pasigaminus tikrų tradicinių patiekalų. Tad kokie jie, tie tikrieji lietuviški tradiciniai Užgavėnių patiekalai?
Tikrosios lietuviškos Užgavėnės mūsų senoliams buvusi ypač didelė ir svarbi šventė, pasižymėjusi sočiomis ir linksmomis apeigomis bei įsimintina kaip nedarbo diena. XIX-XX a. pirmojoje pusėje šią dieną daugelyje dvarų ir sodžių žmonės dirbdavo pusę dienos – iki pietų. Galbūt mūsų parlamentarams vertėtų susimąstyti ir į nedarbo dienų sąrašą įtraukti Užgavėnės kaip dar vieną nedarbo dieną... Šventinius patiekalus taip pat buvo stengiamasi pasigaminti kuo anksčiau. Tą dieną valgius gamindavo ir puotaudavo dar nesutemus, nes manyta: kas anksčiau pavalgys, tas anksčiau darbus baigs ir bado nematys visus ateinančius metus. Priešingu atveju, visus metus persekios nelaimės. Kaip ir daugelis kitų kalendorinių švenčių, taip ir Užgavėnės – tai to meto žmonėms būdingo gilaus tikėjimo ir ištikimo tradicijų laikymosi paliktas ryškus pėdsakas. Mat Užgavėnės yra švenčiamos (visada antradieniais) 46 dienoms likus iki Velykų. Prieš tai septynias savaites trunka Gavėnios laikotarpis, kurio metu griežtai draudžiama linksmintis, valgyti mėsą ir tik retsykiais pieno produktus. Suaugusiems tuo metu nebuvo galima daug valgyti – per dieną vos vieną kartą sočiai. Tad nenuostabu, kad Užgavėnės išsiskiria ne tik linksmybių, bet ir valgymo gausa. Tą dieną buvo stengiamasi valgyti net 9-12 kartų per dieną. Taip, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą.
Iki pat vėlaus vakaro visoje Lietuvoje tą dieną virė gyvenimas, gatvės skambėjo ne tik nuo persirengėlių juoko ir linksmų užstalės dainų, bet ir nuo virtuvėse šeimininkių triūsiančių puodų kilnojimo. Valgoma buvo kuo daugiau mėsos patiekalų, kurie būtinai turėjo būti kuo riebesni. Pagrindinis patiekalas buvęs visiems gerai žinomi blynai arba dar kitaip vadinami sklindžiais. Valgomi sklindžiai simbolizuodavo grįžtančią pavasario saulę, todėl jie būtinai turėję būti apvalūs. Dažniausiai buvo gaminami miltiniai blynai, kartais į tešlą įmaišant ir kiaušinių. Rečiau kepami bulviniai blynai, kurie buvę ypač labai riebūs, į keptuvę gausiai įdedant taukų. Verta paminėti, jog anuo metu Lietuvoje kiaušiniai ir apskritai blynai buvęs retas valgis, pateikiamas ypatingomis progomis: atvykus svečiams ar tokių švenčių kaip Užgavėnės metu. Tokiomis progomis blynai būdavo pagardinami uogiene, kuri taip pat retai naudota. Žemaitijoje populiarūs buvę rūgštūs blynai, kepami iš apie parą raugintos mielinės tešlos. Dėl mielių šie blynai kepami išsipučia, todėl neretai dar vadinti „ponpočkų“ vardu.
Savo populiarumu tą dieną nenusileidžia ir šiupinys – taip pat vienas pagrindinių tos dienos patiekalų, gaminamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių ir įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą ar kai kuriose Lietuvos vietose - lašinius. Jo išvirta masė panaši į tirštą košę. Iš visų paminėtų ingredientų didžiausia reikšmė teikiama kiaulės uodegai, kurios prasmė įvairiose Lietuvos vietovėse skirtinga. Vienur, savo lėkštėje radus uodegą, reikšdavo, jog tas laimingasis ar laimingoji netrukus ves. Kitur uodega simbolizuodavo javų varpos ilgį, todėl ją suvalgydavo būtinai pats šeimininkas. Dar kitose vietose uodega buvo atiduodama piemeniui – kad geriau ganytų kiaules. Dar XX a. pradžioje šiupinys populiarus buvęs labiau Vakarų Lietuvos dalyje: Klaipėdos, Šilalės, Plungės rajonuose. Vėliau šis patiekalas išplito po visą Lietuvos teritoriją, tačiau jis savo populiarumu neįstengė aplenkti blynų.
Be šių dviejų pagrindinių patiekalų buvę dar daug kitų. Šeimininkės iš bulvių ir mėsos gamindavo troškinius, vadinamus Kiunke ar kai kur Šutiene. Kiunkė kartais būdavo pateikiama kaip šiupinio pakaitalas.
Be „ponpočkų“ Pakruojo rajone populiarios buvusios „pampuškos“, kepamos iš raugintų arba neraugintų būtinai gerų miltų tešlos bandelės. Šios bandelės, kaip ir visi kiti Užgavėnių patiekalai, taip pat turėjusios būti riebios, todėl virtos taukuose.
Kopūstai taip pat buvę labai riebūs, verdami su mėsa ar dešra. Savo riebumu kiek nusileidžia šaltiena, verdama iš kiaulės ausų, kojų, galvos. Taip pat būta ir riebių mėsiškų sriubų.
Užgavėnių metu stengtasi prisiminti visus šeimos narius: pradedant vaikais ir baigiant garbaus amžiaus žmonėmis. Visi tie, kurie nebegalėdavo kartu su jaunimu po sotaus stalo eiti toliau švęsti į kiemus dėl savo garbaus amžiaus, ligos ar šiaip nebesugebant pakilti nuo stalo, prisivalgius sočių ir riebių patiekalų, buvo vaišinami miežių alumi ar degtine (ją gerdavo tik vyrai). Gurkšnodami alų, svečiai ir šeimininkai prisimindavo savo jaunystės dienas, kaip jie švęsdavo Užgavėnes. Po išlenkto vieno kito alaus bokalo smagiai buvo traukiamos užstalės dainos. Miežių alus buvo užraugiamas iškart po Kalėdų. Visą alaus rauginimo metą buvo kruopščiai žiūrima, kad jis būtų stiprus, aštraus skonio ir kvapo. Nepamiršti ir mažesnieji – jie buvo vaišinami duonos gira. Tuo tarpu tą dieną gerti vandenį reiškė visus ateinančius metus būti kankinamam troškulio.
Svarbi Užgavėnių valgių gaminimo detalė – jų tikslus kiekis. Šeimininkės stengdavosi pagaminti tiksliai tiek, kiek reikia. Užgavėnių stalas padengtas su valgiais buvęs visą dieną, tačiau vakare, einant gulti, priešingai nei po Kūčių stalo, Užgavėnių metu nieko negalėjo likti. Maisto likučius sušerdavo gyvuliams. Kūčių metu mirusioms vėlėms ant stalo buvo paliekamos tuščios lėkštės su eglės šakele, tuo tarpu Užgavėnių metu lėkštėje paliekama blynų, tačiau po vakarienės jie taip pat turėjo būti nurenkami kartu su visais kitais likusiais valgiais.
Svarbus patiekalų valgymo eiliškumas visą Užgavėnių dieną. Kopūstai su mėsa pateikiami per pusryčius ir pavakarius, o blynais ir šiupiniu vaišinamasi vakare.
Vakaro kulminacija – Kanapinio, simbolizuojančio pavasarį, pergalė kovoje prieš Lašininį, žiemos sergėtoją, užbaigdavo linksmybes. Linksmas užstalės dainas užbaigdavo ir užsilikusius puotautojus nuo stalo išvaikydavo kovą laimėjęs Kanapinis, pasiėmęs storą virvę. Be to, kai kuriose Lietuvos vietovėse apie 23 valandą skambėdavo bažnyčių varpai, visiems gyventojams primindami, jog metas baigti triukšmingus pasilinksminimus ir sočias vaišes – į kiemus įžengia Gavėnia, rimties, susikaupimo ir ilgo pasninko metas.
Tad siūlome blynų receptų, kad jų prisivalgę būtumėt sotūs ir stiprūs visus metus.
|
Butu smagu, jei parasytumet savo straipsni ir mes ji galetumem publikuoti. Visada ieskome zmoniu, sugebanciu ir galinciu rasyti gerus straipsnius. Tai gi lauksime geru ir idomiu straipsniu is jusu.
