Straipsniai apie maisto gaminimą. Užsienio šalių virtuvės receptai, tradicijos, kulinarinis paveldas

Už lango lietus, bet sako, kad orai greitai pasitaisys. Vėl visi su draugais ir šeimomis lėksime į gamta iškylauti. Pirksime šašlykus, didkepsnius, dešreles. Nė vienoje iškyloje be jų neapsieinama. Siūlau pabandyti pasiruošti kepsnių kepimui ant grotelių patiems. Tai nesudėtinga ir daug skaniau bei pigiau.
Duosiu keletą patarimų, kaip išsirinkti mėsą kepsniui ir kaip ją paruošti kepimui. Jei rinksitės jautieną, skaniausia dalis bus išpjova, nugarinė ar šonkauliukai. Jei pasirinksite kiaulieną, pirkite sprandinę, mentį ir šonkauliukus. Kumpio kepsniai būna šiek tiek sausoki. Kas mėgsta liesesnę mėsą, rinkitės nugarinę. Paukštienos kepsniams tiks kulšelės ir sparneliai, o liesesnio maisto mėgėjams – krūtinėlė.
Mėsą pjaustykite įstrižai raumenų skaiduloms, norimo dydžio gabalėliais, šašlykui – kubeliais arba juostelėmis,  didkepsniui – 2 cm storio blyneliais. Galima kepti ir faršo kepsnelius, tik juos reikės suformuoti kamuoliukais ir suvynioti į foliją.

Alaus istorija

     Archeologai teigia, kad net giliausioje senovėje žmonės gerdavo alkoholio turinčius gėrimus. Ko gero, alus buvo išrastas atsitiktinai, kai miežiai buvo sumaišyti su vandeniu ir palikti, kol prasidėjo fermentacijos procesas.
     Pirmasis alus buvo išvirtas prieš 7 tūkst. metų Babilone, šiandieniniame Irake. Mes tai žinome, nes yra išlikę receptai, užrašyti molio plokštėse. Tai įvyko toje pasaulio dalyje ir tuo istorijos laikotarpiu, kai žmonija ėmė gyventi sėsliai. Liovėsi buvę klajokliai, kuriems medžioklė buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, žmonės įsikūrė būstuose ir ėmė auginti miežius. Iš miežių buvo galima kepti duoną, kuri buvo puikus maistas. Kartą Babilono gyventojams nepavyko iškepti duonos: galbūt tešla buvo palikta lietuje ir ėmė rūgti - taip atsirado alus. Toks yra klasikinis daugumos istorikų alaus atsiradimo paaiškinimas. Tačiau kiti istorijos žinovai rimtai mano, jog viskas vyko atvirkščiai - t.y. žmonija tada ėmė sėsliai gyventi, kai buvo pradėta auginti miežius ir daryti iš jų alų. Alus tapo pagrindiniu sėsliai gyvenančios visuomenės maistu. Tačiau kartą kažkam nepavyko padaryti alaus ir taip buvo išrasta duona, kuri pasirodė puikiai tinkanti prie alaus.
     Seniausiu rašytiniu alaus receptu yra laikoma dalis poemos, parašytos 4000 metų prieš mūsų erą ant molinės plokštelės ir skirtos Ninkasi, Šumerų alaus deivei.
     Prieš 5 tūkst. metų alus buvo labai populiarus gėrimas Egipte. Deja, tada nebuvo nei stiklinių, nei butelių. Todėl alus buvo geriamas tiesiai iš rauginimo kubilų, labai ilgų šiaudų pagalba: tie šiaudai iš tikrųjų buvo nendrės iš Nilo upės. Jei visa tai būtų pavaizduota paveiksle, jis mums tikriausiai labai primintu šiuolaikinį barą - alus patalpintas rūsyje ir tiekiamas i barą vamzdžiais. Aplinkui barą stovi žmonės, geria alų ir puikiai leidžia laiką kartu. Tad nedaug kas tepasikeitė per 5 tūkst. metų!
     Alus buvo svarbi senovės Egipto gyvenimo dalis, ypač gydant ligas. Viename egiptiečių medicininiame tekste, kuriame pateikiama 700 gydomųjų mišinių, alus yra įtrauktas net į 100 receptų. Su alumi taip pat buvo susiję ir kiti ritualai. Pavyzdžiui, kai jaunuolis pasiūlydavo merginai atsigerti alaus iš savo bokalo, buvo laikoma, kad pora susieidavo.
Vienaip ar kitaip alus buvo žinomas visame pasaulyje. Didysis keliautojas Markas Polas rašė, kad kinai alų darė 2300 metų prieš mūsų erą.

       Ištisus metus, kas antrą mėnesį, nepriklausomų ekspertų komanda Klaipėdos uoste laukia atplaukiant didžiulių laivų iš Danijos. Ekspertų užduotis – paimti mėginius salyklo, kurio kaskart pristatoma apie 1300 tonų. Vien išankstinio kokybės sertifikato nepakanka, todėl ekspertams atlikus bandymus, salyklas specialiai paruoštuose vagonuose gabenamas į sandėlius Danės upės krantinėje, kur tyrimus atlieka laboratorijos darbuotojai. Tokį kelią nukeliauja daniškas „pilsener“ tipo salyklas iki patekdamas į „Švyturio“ alaus daryklą, kur prasideda „Švyturio Ekstra“ gamyba.