|
Meksikoje susipina kelių kultūrų virtuvės tradicijos: majų, actekų ir galiausiai užkariautojų ispanų. Visų šių tautų virtuvės išsiskyrė aštriais patiekalais, todėl neverta stebėtis Meksikos išskirtine virtuve. Kita versija, kodėl meksikiečiai nuo seno yra pamėgę aštriais prieskoniais pagardintą maistą, yra šiai šaliai būdingas karštas klimatas. Ypač ankstesniais laikais, kai dažnai ir didelius atstumus tekdavę įveikti žirgais, vietiniai gyventojai dažnai nusivildavo, kai jų į kelionę pasiimtas maistas (mėsa) sušvinkdavo. Tad nenuostabu, jog tik prieskoniai gelbėdavo išalkusius keliautojus. Stiprūs prieskoniai ne tik prislopindavo sugedusios mėsos tvaiką, bet ir atbaidydavo musių spiečius. Galbūt dėl to daugelyje didžiųjų Europos miestų retai kur galima aptikti šios šalies virtuvės restoranų dėl ypač aštrių prieskonių, kurie iki šiol daugeliui europiečių yra tikra egzotika.
Dažnas vegetaras Meksikoje gali likti nesuprastas. Nors Meksikos teritorija siekia atogrąžų miškus, kuriuose gausu įvairių egzotinių augalų, tačiau vietiniai tikrąja to žodžio prasme yra mėsėdžiai. Jeigu į padavėjo klausimą „ką valgysite?“ bus atsakyta vardinant pupelių, ryžių bei kukurūzų patiekalus, rizikuosite likti nesuprasti, nes valgyti Meksikoje reiškia valgyti tik mėsą. Visi kiti patiekalai, gaminami ne iš mėsos, tėra tik užkandžiai. Vis dėlto vienas pagrindinių Meksikos patiekalų yra gaminamas būtent ne iš mėsos, tai – tortilijos. Šio patiekalo pagrindas – kukurūzai, kurie Meksikoje labai populiarūs. Iš kukurūzų kepami paplotėliai, verdama košė ir gaminamas tonizuojantis bei gaivinantis gėrimas, kukurūzų miltus užpylus vandeniu ir palaikius šį mišinį keletą dienų. Tortilijos kepamos dar nuo actekų laikų kaip blyneliai iš kukurūzų miltų bei valgoma su aštriais padažais. Jos gali būti įdarytos ir be įdaro. Dar vienas išskirtinis meksikietiškos virtuvės akcentas – kaktusas, kuris vietinių naudojamas kaip agurkai. Šis augalas dažnai naudojamas salotoms gaminti, prieš tai jį kruopščiai nuskutus. Sočiausi ir pagrindiniai stalo patiekalai yra gaminami iš kiaulienos bei vištienos. Prie mėsos patiekalų būtinai patiekiamas gausus garnyras: keptos bulvės arba ryžiai, pupelių tyrė, žiediniai kopūstai ir keletas kepto banano gabalėlių. Tačiau šie mėsos gaminiai niekuo neišsiskirtų nuo kitų pasaulio virtuvės tradicijų, jei visi patiekalai nebūtų labai aštrūs įvairiausių spalvų ir skonių bei aromatų. Šių patiekalų skonio „gaisras” numalšinamas įvairiausiais egzotiniais vaisiais bei užgeriamas tekila – garsiuoju gėrimu, gaminamu iš mėlynosios agavos arba kaktusų.
Šiek tiek apie gėrimus, kurie meksikiečiams, gyvenantiems karštame klimate, labai svarbūs. Ypač mėgstamos tradicinės apelsinų, mandarinų, ananasų sultys, bet gaminamos ir egzotinės tamarindų sultys, kurios, nepaisant gąsdinančios juodos spalvos, labai gerai numalšina troškulį. Minėtam gėrimui prilygsta galbūt tik jamaika – atšaldytas įvairių gėlių žiedų nuoviras. Priešingai nei europiečiai linkę manyti, citrina ir druska gali būti vartojama ne tik tradiciškai su tekila, bet ir su alumi. Mat citrina, karštyje geriant šaltą alų, padeda apsisaugoti nuo peršalimo.
Turistams gurmanams, mėgstantiems vaikščioti po senamiestį, teks skaudžiai nusivilti, jei staiga pasijusite išalkę, nes Meksikos miestų senamiesčiuose galima aptikti vos po keletą lauko restoranų. Atrodo, jog vietiniams gyventojams maitintis gatvėje bet kur – atsisėdus, einant – nesudaro pernelyg didelių problemų. Kita vertus, vietiniai gyventojai labiau vertina namuose gamintą maistą, pietaujant kartu su visa šeima. Be to, ne kiekvienas turistas įvertins vietinį aštrų maistą dėl gausiai naudojamų aštrių prieskonių, kurių įvairovė ir yra pagrindinis tikros meksikietiškos virtuvės akcentas.
Tipiški meksikietiški prieskoniai nėra išskirtiniai. Jų galima aptikti įvairiose pasaulio virtuvėse, pavyzdžiui, česnakas. Tačiau kiti, rečiau aptinkami prieskoniai patiekalams suteikia neįprastą skonį, todėl unikalios meksikietiškos virtuvės paslaptys slypi prieskoniuose. Svarbu ne tik tinkamai parinkti pačius prieskonius, bet ir žinoti jų kiekį, nes kai kurie ypač Meksikoje aptinkami prieskoniai gali būti netgi nuodingi, juos naudojant dideliais kiekiais, pavyzdžiui, vaistinė balanda arba dar kitaip žinoma „Meksikos arbatos“ vardu. Vaistinė balanda labai tinka, turint žarnyno problemų.
Dar vienas prieskonis – čilės milteliai. Čilės pipirai dažniausiai naudojami pagardinti daržovių ir mėsos patiekalus. Įprastus čilės pipirus keičia vis populiaresni kiti čilės pipirų prieskoniai. Vienas iš jų taip vadinama čipotlė. Šis prieskonis gaminamas iš žalios arba raudonos spalvos augalo lapų, kurie į galą siaurėja. Prieš tai šio augalo lapai turi būti išdžiovinti ir išrūkyti. Šis prieskonis tinka daugeliui patiekalų, todėl jis tampa vis populiaresnis ne vien tik Meksikos šalies ribose. Dar viena čilės pipiro atmaina – Ancho pipirai. Šie pipirai skiriasi nuo kitų savo saldžiu skoniu, menančiu džiovintus vaisius.
Meksikoje į visus gaminamus valgius, kuriuose yra pomidoro, papildomai mėgstama įberti dar ir raudonėlio, suteikiant žemiško skonio. Savo populiarumu raudonėliui ir kitiems prieskoniams nenusileidžia kmynai. Šiems prieskoniams užaugti reikia 3-4 mėnesių karštos vasaros. Kmynai yra neatsiejama aštriųjų prieskonių mišinių dalis tokių kaip, pavyzdžiui, kario prieskoniai. Iš kmynų taip pat galima išsivirti arbatos, kuri dar vadinama kmynų sidru.
Recado rojo – specialus meksikiečių prieskonių mišinys. Šis mišinys ypatingas tuo, jog šių prieskonių sudėtis yra nepakitusi nuo majų laikų. Mišinys susideda iš cinamono, gvazdikėlių, kmynų, česnako ir kitų.
Meksikos virtuvės maistas nėra ypač sudėtingas – įprasti, daugelyje pasaulio vietų aptinkami mėsos patiekalai, egzotiniai vaisiai, kurių šiais laikais taip pat pilna parduotuvėse bei turguose, todėl šios šalies patiekalų galima lengvai pasigaminti namuose (ką dažniausiai daro vietinės šeimininkės Meksikoje), tačiau, norint tikro meksikietiškai virtuvei būdingo maisto, būtinai reikia turėti aštrių prieskonių, kuriuos reikia tinkamai bei stropiai parinkti. Būtent prieskoniuose slypi tikros Meksikos virtuvės paslaptys!
|
