Prancūzija nuo senų laikų garsi kaip vyno šalis. Čia vyno taurė ant kiekvieno prancūzo pietų stalo yra įprastas dalykas. Įprasta ir tai, kad šį gėrimą geria netgi vaikai. Žinoma, geriama saikingai ir mėgaujantis. Vynas čia - ne vien tik linksmiems užstalės pobūviams, o apetitą sužadinti skirtas gėrimas. Tokią šio gėrimo paskirtį prancūzai žino puikiai, todėl mažametis su vyno taure – jokia sensacija, tačiau tai įprastas ir natūralus reiškinys.
Be įvairių vynų prancūzai gamina puikius netradicinius patiekalus, kuriais garsėja visame pasaulyje. Prancūziškas maistas niekada neišeina iš mados galbūt dėl to, jog, priešingai nei anglai, prancūzai puikiai išsaugojo savo tradicinių patiekalų gaminimo receptus, kuriais jie didžiuojasi. Greičiausiai dėl to Prancūzijos virtuvė neretai kitų šalių gyventojams atrodo tarsi egzotikos kraštas Europoje. Žvilgterėjus atidžiau, pamatytume, jog Prancūzija – tai ne vien Paryžius su savo ypač kosmopolitiška ir išliaupsinta virtuve, kuri mieliai priglaudžia viso pasaulio virtuvių patiekalus. Atskiras Prancūzijos regionas turi skirtingas patiekalų gamybos tradicijas bei atskirus valgius, kurie labai įvairūs.

Amerikiečiai, apsilankę Prancūzijoje, lieka visada nustebę, kai prancūzai tiek daug valgo, bet išlieka stebėtinai ploni. Tuo tarpu amerikiečiai pirmauja pasaulyje žmonių, turinčių viršsvorį, skaičiumi. Prancūzai pasaulyje skiriasi ne tik savo gurmaniška virtuve, bet ir savo stalo etiketu. Visi šie privalumai prancūzams suteikia išskirtinumo, todėl verta atidžiau ir smulkiau išnagrinėti keletą prancūzų virtuvės aspektų. Laikantis keleto nusistatymų, sėkmingai galima išvengti viršsvorio problemos. Svarbiausia reikalavimas – valia ir ryžtas.
Pirmiausia negalima valgyti papildomai ne valgio metu, vengti bet kokių užkandžių. Užkandžių reikėtų vengti net ir tada, kai jaučiatės esąs alkanas. Valgyti galima tik tam tikru iš anksto nustatytu metu: pusryčiai, pietūs, vakarienė ir pan. Tačiau valgyti tik nedidelėmis porcijomis. Prancūzų tėvai, stengdamiesi įbauginti savo vaikus, sako, jog tik gyvūnai yra nuolat alkani, todėl tik jie be perstojo kemša maistą. Žvelgiant detaliau, pusryčiams prancūzai įprastai valgo nedaug – dažniausiai ragelius su džemu, užsigerdami kavą su pienu. Dejeuner yra jau gausesnis, iš pradžių valgoma mišrainė arba daržovių salotos, po to – mėsos ar žuvies patiekalas arba patiekalas iš kiaušinių, sūrio arba jogurto, galiausiai – desertas, kurį sudaro kremas arba vaisiai. Pagrindinis prancūzų valgymas yra vakarinis diner, kuris paprastai yra gausesnis už dejeuner. Pradedama nuo sriubos arba karšto ar šalto užkandžio, po to paduodamas mėsos ar žuvies patiekalas su daržovėmis, patiekalas iš kiaušinių ar daržovių apkepas, salotos, sūriai, o pabaigoje – desertas. Tiek dejeuner, tiek ir diner stalui paduodama vyno: kasdien – lengvo, stalo vyno, o šventėms – žinomų vardų.

        Kaip ir daugelyje pasaulio tautų, Pietų Korėjos maisto kultūros tradicijos vystėsi priklausomai nuo istorijos bei klimato ypatybių. Šios šalies kulinarai ypač daug dėmesio skiria prieskoniams, kurie, jų supratimu, būtinai turi būti natūralūs ir suderinti su maisto produktais. Pusryčiai – yra svarbiausias dienos valgis. Ši tradicija yra likusi dar nuo Konfucijaus mokymo laikų bei kaip tautos, kurioje puoselėjamos gilios žemės ūkio tradicijos ir išpažįstamas budizmas. Dėl šių tradicijų Pietų Korėjos gyventojai turi išsaugoję specialius patiekalus atskiriems metų laikams bei skirtingoms šventėms. Žinoma, kaip ir daugelyje Azijos šalių virtuvių, čia taip pat neišvengiama ryžių, kurių gausu daugelyje patiekalų. Tačiau tiesa yra ta, kad iki maždaug XIV a. P. Korėjos gyventojai, priešingai nei dauguma kitų Azijos šalių, ryžių beveik neaugino. Ryžių atsiradimui šioje šalyje didelę įtaką padarė Kinijos ir Japonijos siekiai užkariauti ir visiškai pavergti P. Korėją. Iki to laiko čia daugiausia buvo auginamos soros, sojų ir raudonosios pupelės. Dabar didesnę patiekaluose esančių ingredientų dalį užima būtent ryžiai. Priklausomai nuo patiekalo rūšies ryžiai gali būti patiekti įprasta forma, kurią mes įpratę matyti, arba jie gali būti pasaldinti. Ryžių galima rasti sriubose, prie mėsos patiekalų ar gaminant iš jų atskirus patiekalus. Be ryžių patiekalams gaminti naudojama jūros gėrybės, mėsa ar vištiena, daržovės, minėtos žolelės ir šakniavaisiai. Vis dėlto, kaip ir dauguma Azijos šalių gyventojų, korėjiečiai mėsą dėl jos brangumo ir retumo šiuose regionuose valgo retai. Ji yra patiekiama tik ypatingų švenčių metu. Tuo tarpu vištiena ir jūros gėrybės yra valgomi kur kas dažniau. Dar viena P. Korėjos virtuvės ypatybė – maisto aštrumas, naudojant daug prieskonių: raudonieji pipirai, svogūnų laiškai, sojų padažas, pupelių pasta, česnakas, imbieras. Dažniausiai patiekalai yra patiekiami su ryžiais, kurie būna be druskos ar kitų prieskonių. Užsikandant tokių ryžių, nors šiek tiek numalšinamas patiekalų aštrumas.

Meksikoje susipina kelių kultūrų virtuvės tradicijos: majų, actekų ir galiausiai užkariautojų ispanų. Visų šių tautų virtuvės išsiskyrė aštriais patiekalais, todėl neverta stebėtis Meksikos išskirtine virtuve. Kita versija, kodėl meksikiečiai nuo seno yra pamėgę aštriais prieskoniais pagardintą maistą, yra šiai šaliai būdingas karštas klimatas. Ypač ankstesniais laikais, kai dažnai ir didelius atstumus tekdavę įveikti žirgais, vietiniai gyventojai dažnai nusivildavo, kai jų į kelionę pasiimtas maistas (mėsa) sušvinkdavo. Tad nenuostabu, jog tik prieskoniai gelbėdavo išalkusius keliautojus. Stiprūs prieskoniai ne tik prislopindavo sugedusios mėsos tvaiką, bet ir atbaidydavo musių spiečius. Galbūt dėl to daugelyje didžiųjų Europos miestų retai kur galima aptikti šios šalies virtuvės restoranų dėl ypač aštrių prieskonių, kurie iki šiol daugeliui europiečių yra tikra egzotika.