Kaip uoginis ir vaistinis augalas gervuogė vartojama nuo senų laikų. Antikinių laikų geriausieji gydytojai šio augalo vaisiais ir kitomis dalimis gydė daugelį ligų. Buvo vertinamos ir maistinės uogų savybės. Per šimtmečius buvo sukurta daug šio augalo veislių, dideli jų plotai auginami Vakarų Europoje ir Amerikoje. Šis augalas neatsparus šalčiui: jis sušąla, esant -17 °C. Todėl naudojamasi savaime augančiomis gervuogėmis. Iš savaime augančių labiausiai paplitusi paprastoji (juodavaisė) gervuogė. Tai erškėtinių šeimos neaukštas krūmas. Jos šakos dygliuotos, išlinkusios lanku, lapai trilypiai, žiedai balti, susitelkę skydiškais žiedynais. Gervuogė dera antraisiais metais liepos— rugpjūčio mėnesį. Vaisiai — juodi, melsvu apnašu sudėtiniai kaulavaisiai. Auga miškuose ir krūmuose, prie upių ir upelių, griovose ir daubose. Gervuogės uogos vidutiniškai turi 3% cukraus, apie 1% organinių rūgščių (daugiausia obuolių), daug ląstelienos (2—4%), pektininių (0,4—1,6%), rauginių ir aromatinių medžiagų, kalio druskų (208 mg%), vario, mangano, vitaminų C, B grupės ir provitamino A. Sultingos ir aštraus skonio uogos mielai valgomos šviežios. Jos tinka vaikų ir dietiniams valgiams. Daug gervuogių perdirbama. Iš uogų gaminamos sultys, sirupai, kompotai, uogienės, džemas, marmeladas, vynas. Ilgam laikymui gervuogės džiovinamos ore ar orkaitėje, rusiškose krosnyse. Šviežiomis gervuogėmis ir jų sultimis malšinamas karščiuojančių ligonių troškulys. Pernokusios uogos neretai vartojamos nuo vidurių užkietėjimų (kaip silpna vidurius paleidžianti priemonė), o nesunokusios, atvirkščiai, kaip vidurius kietinanti priemonė. Uogos ir jų arbata liaudies medicinoje laikomos gerais stiprinančiais ir raminančiais vaistais nuo klimakterinių neurozių. Seniau džiovintų uogų nuovirais ir antpilais buvo varomas prakaitas ir šlapimas. Vėliau paaiškėjo, kad prakaitą geriau varo ne uogų, o lapų antpilas, jis ir geriamas nuo peršalimų. Kaip šlapimą varantis vaistas vartojamas gervuogių šaknų nuoviras (1:20). Gervuogių lapai turi rauginių medžiagų (iki 14%), flavonoidų, organinių rūgščių. Lapai renkami žydėjimo metu. Dėl sutraukiančio poveikio gervuogių lapų nuoviras (1:10) gerai gydo skrepliavimą krauju, skrandžio kraujavimus, viduriavimus. Jo geriama po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną. Lapų nuoviru skalaujama gerklė. Nuo viduriavimo vartojami smulkintų džiovintų lapų milteliai. Liaudies medicina nurodo, kad plikytų gervuogių lapai (2 dalys) ir medetkos žiedai (1 dalis), geriant po puoduką 3 kartus per dieną, gerai padeda nuo žarnyno uždegimų. Kartais liaudies medicina lapų antpilą vartoja nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų kaip atsikosėjimą lengvinantį vaistą. Toks antpilas ramina, kai padidėjęs dirglumas, kankina nemiga. Dar Dioskoridas iš gervuogių lapų siūlė dėti kompresus, sergant odos ligomis. Dabartinėje liaudies medicinoje lapų nuoviro pavilgai ar susmulkinti lapai dedami ant kerpančiosios dedervinės, egzemų, lėtinių opų, senų pūliuojančių žaizdų. Kartais toks gydymo būdas labai efektyvus — žaizdos apsivalo ir greičiau užgyja. Lapų baktericidinis veikimas, matyt, priklauso nuo juose esančių fitoncidų. Iš gervuogių lapų verdama labai naudinga ir malonaus skonio arbata, pagal skonį ir kvapą panaši į tikrą arbatą. Arbatžolių pakaitalui pasigaminti švieži lapai dedami į uždarą indą ir fermentuojami, kol suvysta ir pajuoduoja. Po to jie džiovinami atvirame ore.